Žiema mano mylimiausias laikas. Juk aš taip sakau kiekvieną rudenį. Visada. Gal šįsyk ištikrųjų?


Mėgstu eglių kvapą. Ir netikėtą durstelėjimą pirštuose.
Skubėjimą, kuris baigiant ruoštis iš irzulio palengva mainosi į šypseną. (Kūčias mes visuomet valgom nakti)
Ramybę, apėmusią visą sielą, kai pagaliau atsisėdam prie stalo. Nėra nieko malonesnio tirpstančio burnoje už plotkelius, nors negaliu to pasakyti mamai, nes tai ne maistas.
[ Tarsi sniegas, jei būtų šiltas. Plonytis, beveik nejuntamas. Kaip tu, kaip tavo žodžiai.]
Ir tik šiandien pagaliau supratau kuo man kvepia Kalėdos. Ne, ne mandarinais..

Ugnim.

Tais dūmais, kurių kvapą pajunti užgesinęs žvakę. Keistas, aitrokas, malonus kvapas.
Kiekvieną Kūčių vakarą paskutinis pasiruošimo žingsnis būna uždegti žvakę.. Pagaliau viskas baigta, įsižiebė ugnis. Oras aplink žvakę suvirpa, akimirką nuščiūva ir...
Laikas.

Žiemą visi kvapai sodresni. Sunkesni. Šaltyje jie rodos leidžiasi ant tavęs. Nusėda. Įsigeria.

Visi vaikšto lėčiau (nes slidu, ir sunkūs drabužiai).
[ Atsargiai per gyvenimą einantys žmonės.. ]

Gali matyti kaip visi kvepuoja. Taip, matyti.. Baltas garas sklindantis iš lupų.. Kartais panašus į degančius viduje žodžius..
[Ar sudegė?]

Kambarys sugrįžus toks šiltas, kad užgniaužia kvapą.. Mama pradeda kūrenti krosnį, o tai reiškia obuolių pyragą arba obuolius su cinamonu. O ruošdama pamokas girdžiu ugnies garsą..

Kai sutemsta įžiebiami žibintai, ir jei sninga aš žiūriu į vieną jų. Tamsoje nematyti snaigių, tik tos, kurios krenta virš jo.. Snaigės vinguriuoja aplink jį, rodos bando patekti į žibinto šviesą, bet nespėja, nukrenta, tirpsta...

Pasaulis atrodo vientisesnis. Viskas sujungta vienos spalvos, išsišokti drįsta tik tamsūs medžiai, bet ir šie netrukus užštrichuojami baltai..

Anksti temsta, o aš taip myliu vakarus..
Rytais išeinu iš namų dar auštant saulei.. Jaučiuosi tarsi naktį bėgdama iš namų, skubėdama, kikendama, lyg daryčiau kažką nuodėmingo, bet tokio malonaus..

O ant tuščių medžių šakų atsiranda vietos mano mintims.. Jos nutupia tarsi tamsūs paukščiai.. Stebiu jas iki sutemos, kol nebegaliu įžiūrėti..Ryte jų nebelieka, paukščiai pakyla ir nuskrenda..

Pas ką?



Man palengvėjo. Dabar žinau, kad viskas grįšta. Sukasi. Sugrįšta pojūčiai, skonis, troškimai, mintys.
Tačiau vistiek kas kart bijau.. Ir bijosiu dar tūkstantį kartų.. Kad neiškristum iš mano gyvenimo karuselės.. Kad atsisukus ratui, vistiek rasčiau tave..

Nuo tavęs...iki tavęs...

O visa kita tik laukimas.